Vilmantė Aleksienė
Muzikos terapiniu poveikiu žmonija naudojasi nuo neatmenamų laikų. Tradicijai klausytis muzikos gydymo tikslais – jau tūkstančiai metų, bet muzikos terapija kaip šiuolaikiška universitetuose dėstoma disciplina, paremta moksliniais tyrimais, ir kaip profesija pasaulio kultūros kontekste atsirado tik XX amžiaus viduryje. Šių dienų mokslininkai, rašantys muzikos terapijos klausimais, akcentuoja objekto sudėtingumą, kurį sąlygoja: a) muzikos, mokslo ir bendravimo proceso persipynimas, b) skirtingos teorinės koncepcijos ir iš jų išplaukiantys metodai, c) terapijos praktikoje siekiamų tikslų įvairovė. Atsižvelgiama ir į objekto amorfiškumą, kurį lemia terapijų raidos skirtumai skirtingoje socialinėje-kultūrinėje aplinkoje bei muzikos terapijos kaip naujos mokslo šakos intensyvi raida (Bunt, 1996, Bruscia, 1998; Ruud, 1998, Stige, 2002 ir kt.).
Kiekviena tauta kuria savąjį muzikos terapijos modelį, savo pačių metodikas, susijusias su šalies, bendruomenės ir asmens kultūra. Todėl, analizuojant muzikos terapijos raidą Lietuvoje, ieškoma atsakymų į klausimus:
- kas lėmė muzikos terapijos užuomazgas?
- kas, kaip ir kokiomis kryptimis sąlygojo jos plėtrą?
- kokia dabartinė muzikos terapijos situacija bei kokia perspektyva?
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus buvo naudotasi literatūros analizės ir interviu metodais bei autorės asmeniniu patyrimu. Pažymėtina, kad šiame straipsnyje muzikos terapijos raida Lietuvoje vertinama remiantis šiuolaikine muzikos terapijos definicija:
„Muzikos terapija – tai sistemingas, tikslingai organizuojamas procesas, kurio metu muzikos terapeutas, kaip pokyčio priemonę naudojantis muzikos poveikį bei užsimezgusius tarpasmeninius santykius, padeda klientui palaikyti ar atgauti fizinį ir dvasinį sveikatingumą“ (Bruscia, 1998, p. 20).
Muzikos terapijos užuomazgos medicinos srityje
Muzikos terapijos raidą Lietuvoje lėmė istorinės sąlygos – priklausomybė Sovietų Sąjungai 1945-1990 metais. Mūsų šalyje, kaip ir visoje buvusioje Sąjungoje, humanitariniai ir socialiniai mokslai – psichologija, psichiatrija, pedagogika, menotyra ir kt. – buvo politizuoti ir privalėjo remtis dialektiniu ir istoriniu materializmu. Kitos filosofinės teorijos buvo kritikuojamos arba ignoruojamos, o „kritikuotinų“ autorių literatūra praktiškai neprieinama. Taigi, pirmieji muzikos terapijos daigai Lietuvoje formavosi uždaroje, formaliai atribotoje nuo užsienio šalių patirties kultūroje.
Vieni pirmųjų Lietuvoje muzikos poveikį psichosomatinėms ligoms ir funkciniams centrinės nervų sistemos sutrikimams gydyti aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo tyrinėti Kurortologijos mokslinių tyrimų laboratorijos mokslininkai. Medicinos mokslų daktaras V. Meška ir muzikologė A. Jurgutytė, remdamiesi Ch. Schwabe, E. Lecourt, V. Bechterev ir kt. darbais bei Druskininkų sanatorijose atliktų tyrimų rezultatais, parengė metodiką šalies kurortuose steigiamiems muzikos terapijos kabinetams (Jurgutytė, Meška, 1983). Šie mokslininkai manė, kad ligos atsiradimą lemia emocinė įtampa. Susirgus bet kuria chroniška liga yra pažeidžiami ne tik vidaus organai, bet ir dvasinis pasaulis, ko pasėkoje atsiranda įvairūs neuroziniai, depresiniai ar psichosomatiniai sindromai. Muzikos naudojimas gydymui aktualus todėl, kad jis gali keisti pagrindinių nervų sistemos procesų intensyvumą, sukurti sveikimo dominantę smegenų žievėje, stimuliuoti fiziologines funkcijas. Šių mokslininkų darbas rėmėsi nuostata, kad pirmiausia ligonis klauso kūrinį, atitinkantį jo emocinę būseną, po to muzika nuosekliai keičiama norimos nuotaikos sudarymo kryptimi. Šių tyrimų bazėje parengta pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje A. Jurgutytės disertacija „Muzikos terapija kaip psichoemocinės korekcijos metodas“ (Jurgutytė, 1987). Muzikos terapijos kabinetai, kuriuose taikyta ši metodika, sėkmingai funkcionavo Lietuvos kurortuose devintajame dešimtmetyje. Deja, istorinių – ekonominių šalies pokyčių pasėkoje nutrūko mokslinių tyrimų finansavimas. Tik nedaugelis kurortologų įsteigtų muzikos terapijos kabinetų „išgyveno“ paskutinįjį dešimtmetį. Minėtų mokslininkų darbas reikšmingas tuo, kad buvo pasėti pirmieji muzikos terapijos daigai, pradėta kurti pažangi bazė muzikos terapijai vystyti ir sukurta minėta metodika, kuri naudojama iki šiolei.
Į muzikos terapijos kurortologijos srityje praktiką pažvelgus šiuolaikinės muzikos terapijos teorijos kontekste, galima teigti, kad Lietuvos kurortologų taikoma muzikos terapija buvo suvokiama kaip psichoterapijos metodas, kurio esmė – muzikos kūrinių klausymas „kaip papildomos pokyčio priemonės naudojimas“, turint tikslą pagerinti kliento sveikatos būklę. Tokį muzikos taikymą, remiantis K. Bruscia samprata, šiandien jau negalėtume vertinti kaip pilnavertę muzikos terapiją, nes nebuvo diplomuoto muzikos terapeuto, o muzikos poveikis buvo traktuojamas utilitariškai, farmakologiškai.
Muzikos terapijos užuomazgos psichoterapijos srityje
Devintojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje buvo pradėti steigti relaksacijos kabinetai, kuriuose naudojami muzikos įrašai atsipalaidavimo efektui išgauti. Jie buvo populiarūs gamyklose, kurios turėdavo lėšų tokį kabinetą įsirengti. Muzikinę relaksaciją savo praktikoje bandė psichologai ir psichoterapeutai, neturėdami didelių ambicijų gilintis muzikos terapijos srityje. Muzikinės relaksacijos metodas populiarus ir šių dienų psichoterapijos praktikoje, kur naudojami užsienio šalių relaksacinės muzikos įrašai bei lietuviškos relaksacinės muzikos garsajuostė „Rojaus sodas“. Pastarojoje pateikiamos dvi sistemos: autogeninė treniruotė ir progresyvi relaksacija pagal Jacobson bei tam tikras muzikinis fonas. Šiuo atveju muzikos poveikis naudojimas ne terapiniais, bet artimais tikslais, t. y. kaip pagalbinė terapinė funkcija.
1985-1990 metais Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje buvo naudojama muzika siekiant pagelbėti žmonėms spręsti jų psichologines problemas. Kuriant darbo su psichiatriniais ligoniais metodiką, buvo remiamasi V. L. Levi, J. Alvin, I. M. Altshuler požiūriu, kad muzikos terapija – tai efektyvus būdas neįsisąmonintoms emocijoms suvokti, „išsivalyti“ nuo kankinančių ir nemalonių afektų, pažinti bei išreikšti save. Dr. G. Gudaitė, pradėjusi taikyti muzikos terapijos metodiką, rašė, kad „muzikos terapija iš esmės nukreipta į jausminę sferą, bet per ją – į ligonio elgesį ir mintis“. Ji manė, kad „atrinkus tinkamus muzikos kūrinius, galima padėti pacientui prisiminti malonius gyvenimo patyrimus, ko pasėkoje pacientas tampa atviresnis sau ir kitiems“. Ji pabrėžė, kad tai svarbu ir diagnostikai, ir ligonio gydymui, ypač psichiatrijos praktikoje (Gudaitė, 1988, p. 61-62).
Psichoterapeutų susidomėjimas muzikos terapijos taikymu didėjo, 1992 metais buvo organizuoti GIM metodo autorės Prof. H. Bonny kursai, tačiau nepalankios ekonominės sąlygos sutrukdė darbą tęsti. Be to, nors projektas sukėlė susidomėjimą ir buvo reikalingas, jam dar trūko potencinės jėgos: viena priežasčių galėjo būti tam tikras stichiškumas ir nepakankamas šiuolaikinės muzikos terapijos reikalavimų suvokimas, antra – kursų klausytojai – psichiatrai, psichoterapeutai, psichologai – neturėjo reikiamo muzikinio pasirengimo, kad susidomėtų muzikos terapijos studijavimu, o muzikos profesijų atstovai nebuvo pakviesti.
Nepriklausomybė ir humanizmo idėjos Lietuvoje
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 metais buvo impulsas pokyčiams visose gyvenimo srityse. Svarbu pabrėžti atsiradusią galimybę skleisti humanistinės psichologijos teorijas, formuoti naują požiūrį, kuris skatintų vertybių ir nuostatų kaitą socialinėje sferoje. Naujas muzikos terapijos vystymosi etapas siejamas su 1992 metais priimtu Neįgaliųjų integracijos įstatymu ir pradėta kurti įvairiapuse socialinės reabilitacijos sistema. Lietuvos Švietimo koncepcijoje buvo akcentuotas humanistinio ugdymo principas, užtikrinantis asmens teisę į papildomą ar specialųjį ugdymą, esant fiziniams, psichiniams ar sociokultūriniams ypatumams ar sąlygoms. Besisteigiančiose humanistinio tipo specialiojo ugdymo įstaigose (kaip ir invalidų reabilitacijos, psichoneurologinėse ir kt.) atsirado naujų darbo metodų ir specialistų poreikis.
Neįgaliųjų meninis ugdymas
Atkūrus nepriklausomybę, atsirado galimybė žmonėms su negale prabilti apie dvasinius poreikius, parodyti savo gebėjimus. Keleto talentingų muzikos pedagogų darbu, paremtu giliu negalės suvokimu ir muzikine intuicija, per pastarąjį dešimtmetį išaugo sutrikusio intelekto jaunimo kaimo kapela „Pliauškutis“, „Spalvų orkestras“ (R. Brūzga ir V. Brūzgienė), pastatyti Vilijampolės vaikų pensiono auklėtinių muzikiniai spektakliai (I. Papečkytė), Ugdymo centre „Viltis“ organizuoti cerebrinio paralyžiaus vaikų koncertai (J. Šinkūnienė). Šie bei kiti pedagogai, kurie tikėjo neišreikštomis vaiko galimybėmis ir poreikiu būti socialiai vertingais, intuityviai empirinių ieškojimų kelyje atrado kūrybiško muzikinio bendravimo su neįgaliaisiais būdus. Tačiau tai buvo pavienė, entuziazmu paremta veikla. Iš esmės muzikinio neįgaliųjų ugdymo koncepcija nesikeitė. „Praktinis humanistinių siekių realizavimas nebuvo adekvatus Lietuvos valstybės įsipareigojimų turiniui, kadangi: 1) nebuvo specialios valstybinės programos, 2) nebuvo reikiamai parengtų specialistų, 3) buvo akivaizdus visuomenės sąmonės atsilikimas, paveldėtas iš sovietmečiu vykdytos politikos“ (Piličiauskas, 1997, p. 8-12.).
1992 metais Lietuvos Muzikos akademijos profesorius A. Piličiauskas, gavęs finansavimą iš nevyriausybinių organizacijų ir mecenatų, įkūrė Lietuvos alternatyvaus muzikinio ugdymo centrą, kuris vienijo pedagogus bei mokslininkus, propaguojančius novacinį, netradicinį ugdymo turinį ir metodus. A. Piličiauskas iškėlė idėją, kad psichologinės reabilitacijos ir socialinės integracijos galima siekti per neįgaliųjų meninę saviraišką, kad „meninės neįgaliųjų socializacijos taktika galėtų būti įvardinta „užsimiršimo“ terminu, kai pedagoginių multipriemonių dėka ugdytinis pamiršta savo negalę, kai galima teigti: „Ir nesveikame kūne gali būti puikios savijautos siela, o chroniškai pažeista psichika meno poveikyje gali jausti dvasinį komfortą, sielos harmoniją“ (Piličiauskas, 1997). LAMUC iniciatyva šalyje įvyko tokios permainos:
- įsteigta per 30 Credo meninio ugdymo klasių skirtingas negales turintiems vaikams ir suaugusiems;
- į doktorantūros studijas pasiųsti jauni mokslininkai, tyrimų objektu pasirinkę neįgaliųjų meninio ugdymo problemas;
- organizuotos respublikinės mokslinės konferencijos „Neigaliųjų meninis ugdymas“ Vilniuje (1997), Panevėžyje (1998) ir Šiauliuose (1999);
- inspiruotos ir įvairiapusiai remiamos 1997 m. įsikūrusios Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacija ir Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacija;
- organizuotos akcijos, raginančios visų sričių menininkus sąveikauti su neįgaliaisiais.
- parengta ir įgyvendinama programa „Neįgaliųjų meninis ugdymas“.
Pradėtas neįgaliųjų muzikinio ugdymo dalykas dėstyti (prof. A. Piličiauskas) Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto bakalaurams – būsimiesiems muzikos mokytojams ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pedagogikos magistrams nuo 2000 metų.
Trumpai apie programą „Neįgaliųjų meninis ugdymas“ ir Credo klasių veiklą, kadangi tai siejasi su muzikos terapijos integracija į neįgaliųjų ugdymo sritį. Credo klasėse vyko skirtingų meno rūšių užsiėmimai neįgaliesiems. Mokytojai, pripažįstantys humanistinį ugdymą ir nedirektyvius bendravimo metodus, vadovavosi programos „Neįgaliųjų meninis ugdymas“ nuostatomis. Šią programą sudaro:
– tikslas, kuriuo siekiama „meninės veiklos ir saviraiškos būdu didinti neįgaliojo pasitikėjimą savimi, sudarant prielaidas jam (jai) rasti savyje dvasinę harmoniją, siekti psichologinės reabilitacijos ir adekvačios socializacijos“;
– strategija, kuri skelbia: „išnaudojant meninio poveikio įtaigą formuoti humanišką demokratinės visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, puoselėti jų orumą bei pilnaverčio gyvenimo potyrius“;
– taktika, kuri skelbia: „surandama meninės veiklos sritis, būdai ir formos, optimaliai atskleidžiantys neįgaliojo gabumus bei sugebėjimus, sukuriamas sėkmingos veiklos ir judėjimo pirmyn džiaugsmas, akcentuojama ugdytinio pastangų kultūrinė vertė ir socialinė reikšmė“.
Šioje programoje akivaizdi humanistinė pozicija. „Neigaliųjų meninis ugdymas“ apima ne tik ugdymo, bet ir psichologinius, socialinius, terapinius (saviraiška, pasitikėjimas, dvasinė harmonija) tikslus. Kaip žinia, humanistinis ugdymas remiasi A. H. Maslow psichologijos bei C. Rogers psichoterapijos principais, kurie sąlygoja ugdymo ir terapijos sričių suartėjimą (Lassahn, 1999, p. 125-127). A. Piličiausko parengtoje neįgaliųjų meninio ugdymo programoje mokytojo ir terapeuto vaidmuo taip pat iš dalies sutampa. Šiuo požiūriu įdomi ir A. Piličiausko pedagoginio muzikos pažinimo koncepcija – intonavimo asmeninės prasmės įsisąmoninimo metodas (Piličiauskas, 1998), kuriuo siekiama per individualių muzikinių išgyvenimų įvardijimą (verbalizavimą) ir asmeninės išgyvenimų prasmės suvokimą (t. y. savivoką), pažinti akademinę muziką kaip muzikinę būtį, kuri yra dvasinės būties atspindys. Šis metodas muzikinio ugdymo programoje yra ne tik akademinės muzikos pažinimo bei dorinio ugdymo priemonė, bet gali būti ir prevencija įvairiems asmenybės sutrikimams, t. y. atlikti ir terapinę funkciją.
Kadangi Lietuvoje neįgaliųjų muzikinio ugdymo srityje tyrimų nebuvo atlikta, LAMUC programoje buvo numatyta skatinti ir remti mokslinį tiriamąjį darbą. Lietuvos alternatyvaus meninio ugdymo centro bei Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ iniciatyva Vilniaus pedagoginiame universitete buvo organizuotos doktorantūros studijos. Tyrimų programoje buvo akcentuojamas edukacinis aspektas, tačiau domimasi visais efektyviais neįgaliųjų ugdymo metodais, taipogi specialiojo muzikinio ugdymo bei muzikos terapijos metodais.
LAMUC direktoriaus Prof. A. Piličiausko laišku, išsiųstu į neįgaliųjų ugdymo centrus užsienyje, prašant metodinės paramos doktorantams neįgaliųjų meninio ugdymo srityje, buvo pradėta kontaktų paieška. 1996 metais buvo užmegzti ryšiai su vedančiais muzikos terapijos specialistais Norvegijoje ir įžengta į terra incognita Lietuvoje – muzikos terapiją neįgaliesiems.
Muzikos terapijos užuomazgos neįgaliųjų ugdymo srityje
1997 m. Vilniuje LAMUC organizavo pirmąjį respublikinį mokslinį-praktinį seminarą „Neįgaliųjų meninis ugdymas“. Šio renginio metu muzikos pedagogai, dirbantys specialiojo ugdymo įstaigose, atvirai kalbėjo apie profesinio ir psichologinio pasirengimo darbui su neįgaliaisiais spragas, literatūros, specialios metodikos stygių. A. Piličiausko ir VPU doktorantų, tiriančių neįgaliųjų meninio ugdymo problemas, iniciatyva seminaro dienomis susibūrė muzikos pedagogų organizacija, kuri pradėjo dirbti kaip programos „Neįgaliųjų meninis ugdymas“ muzikų sekcija ir numatė siekti šių tikslų: 1) kurti bazę profesionaliai muzikos terapijai vystytis; 2) rūpintis muzikos mokytojų, dirbančių su neįgaliais žmonėmis, tobulinimu, papildant jų profesinį pasirengimą muzikos terapijos žiniomis; 3) kūrybiškai įtakoti neįgalių žmonių dvasinį sveikatingumą, skatinti jų komunikaciją ir socializaciją.
Remiantis numatytus tikslus atitinkančia K. Bruscia pateikta definicija – „Ugdomoji (didaktinė) muzikos terapija – tai įvairus muzikos taikymas neįgaliųjų ugdymo programoje, siekiant ugdytinio vystymosi tikslų muzikinėse ir nemuzikinėse srityse“ (Bruscia, 1998, p. 175-191) – organizacija buvo pavadinta Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacija.
1996 m. užmegzti ryšiai Norvegijoje intensyvėjo. Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacija, bendradarbiaudama su norvegų specialistais, organizavo tęstinį Muzikos terapijos kursų projektą (1997-2000 m.), kurio tikslas – įsisavinti kai kuriuos ugdomosios (didaktinės) muzikos terapijos metodus bei technikas, kas galėtų padėti muzikos pedagogų darbui su neįgaliaisiais. Neatsitiktinai pirmajame Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacijos narių tobulinimosi etape buvo daugiausia dėmesio skiriama Didaktinės muzikos terapijos srities Nordoff-Robbins metodui (Nordoff, Robbins, 1977). Pirma, šis metodas taikytinas darbui su neįgaliaisiais, antra, atitinka naujų Lietuvos švietimo ir ugdymo programų humanistinę kryptį, trečia, P. Nordoff ir C. Robbins požiūris artimas mūsų šalyje parengtai, ankščiau minėtos programos „Meninis neįgaliųjų ugdymas“ koncepcijai.
Įvyko keturios Muzikos terapijos kursų sesijos. Paskaitas ir praktinius užsiėmimus vedė užsienio muzikos terapeutai, praktikuojantys Nordoff-Robbins metodą. Sogn of Fjordane universitetinio koledžo docentas Brynjulf Stige vedė paskaitų bei praktinių užsiėmimų ciklą „Muzikos terapijos įvadas“, kur asociacijos nariai buvo supažindinti su šiuolaikinės muzikos terapijos istorija, muzikos terapijos metodais, psichologinių koncepcijų taikymu, naujausia literatūra. II Muzikos terapijos kursų sesijos programos metu kursų dalyviai stebėjo ir analizavo Norvegijos valstybinės muzikos akademijos docento Tom Naess darbą su neįgaliais vaikais, mokėsi muzikos terapijos technikų bei klinikinės improvizacijos pagrindų. III sesijoje, kurios lektorius buvo Dr. Clive Robbins – Nordoff-Robbins muzikos terapijos modelio bendraautorius – muzikos mokytojai turėjo galimybę detaliau susipažinti su Kūrybinės muzikos terapijos metodikos taikymu klausos bei intelekto negalę turinčių vaikų ugdyme. IV sesijoje, Brynjulf Stige pateikė ekologinį požiūrį į muzikos terapiją, analizavo muzikinio ugdymo ir muzikos terapijos sąsajas, įdomiai pristatė Atvejų tyrimus iš savo darbo praktikos. Praktinius šios sesijos užsiėmimus vedė docento B. Stige vadovaujami kartu atvykę dvylika Sogn og Fjordane studentų. Organizuotose darbo grupėse Lietuvos muzikos mokytojai ir būsimieji Norvegijos muzikos terapeutai keitėsi darbo patirtimi, analizavo ugdymo ir terapijos požiūrių, metodikų skirtumus bei panašumus. Tokiu būdu, Lietuvoje muzikos terapija besidomintys asmenys turėjo galimybę įgyti minimalias, tačiau realias teorines-praktines muzikos terapijos žinias.
Muzikos terapijos specialistų perteikta darbo su neįgaliaisiais metodika yra daugiau ar mažiau taikoma muzikos terapijos kursų dalyvių, muzikos mokytojų darbo vietose. Nordoff-Robbins muzikos terapijos metodo elementai integruoti ankščiau minėtų doktorantų atliktuose tyrimuose (Aleksienė, 2001; Kačiušytė – Skramtai, 2002; Šinkūnienė, 2001; Vilkelienė, 2000).
Vertinant muzikos terapijos raidą Lietuvoje, galima teigti, jog vaisingas bendradarbiavimas su Norvegijos muzikos terapijos specialistais pakreipė šios srities vystymąsi profesionalia linkme. 1998 m. buvo sudaryta, o 2000 m. ir 2002 m. pratęsta bendradarbiavimo sutartis, ko pasekoje penki lietuvaičiai baigė muzikos terapijos programą Sogn og Fjordane universitetiniame koledže. Taigi diplomuotiems muzikos terapijos specialistams atsirasti mūsų šalyje jau praminti takai. Į asociacijos veiklą įsiliejus profesionalams, galima tikėtis spartesnės muzikos terapijos raidos Lietuvoje.
Muzikos terapeutų rengimo programose daug valandų skiriama psichologijos, specialiosios pedagogikos, psichiatrijos, neurologijos studijoms. Todėl Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacija 1998-2000 metais įgyvendino bendrą projektą „Psichologinio pasirengimo programa“. Buvo organizuoti klinikinės psichologijos, socialinės psichologijos, vaikų psichiatrijos, psichoterapijos ir kt. seminarai bei dramos ir judesio terapijos praktiniai užsiėmimai. Asociacijų bendradarbiavimas yra neabejotinai svarbus veiksnys kuriant profesionalios menų (muzikos ar dailės) terapijos bazę.
Dabartinės situacijos įvertinimas
Daugelyje pasaulio šalių muzikos terapija jau yra kultūros dalis. Prognozuoti šios modernios srities dinamiką ir tempą Lietuvoje yra sudėtinga. Remiantis Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacijos dokumentais (nepublikuota medžiaga), pastaraisiais metais muzikos terapijos metodai/technikos taikomi šiose srityse:
- ugdymo (muzikinio, specialiojo bei integruoto ugdymo programose);
- sveikatos apsaugos (psichinės sveikatos reabilitacinėse programose);
- socialinėje (prevencinėse, meninės integracijos programose).
Deja, visose minėtose srityse akivaizdžios problemos, susijusios su profesionalumo stoka, t. y. neadekvačiu muzikų pasirengimu šiam darbui, muzikos terapijos profesinio identiteto nesuvokimu, profesinės teorinės ir praktinės bazės trūkumu. Išryškėjo būtinybė, pirma, nedelsiant rengti ar perkvalifikuoti specialistus, naudojančius muziką kaip priemonę/tarpininką darbui su specialių poreikių žmonėmis, antra, gilinti ir turtinti teorinę bei praktinę bazę, reikalingą muzikos terapeuto profesijos/disciplinos kūrimui mūsų šalyje. Todėl nuo 2000 m. Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacija ir Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacija bendradarbiauja su Vilniaus pedagoginiu universitetu, Sogn og Fjordane universitetine kolegija, Hertfordshiro universitetu bei kt. muzikos ir dailės terapijos universitetinių studijų programomis ir rengia menų terapijos specializacijos programos projektą.
Apibendrinimas
Muzikos terapijos užuomazgas Lietuvoje lėmė papildančių medikamentinį gydymą metodų poreikis kurortologijos (aštuntojo dešimtmečio pabaigoje) bei psichiatrijos srityje (devintojo dešimtmečio pabaigoje) ir efektyvių metodų stygius neįgaliųjų muzikinio ugdymo srityje (paskutiniojo dešimtmečio viduryje).
Sovietinėje Lietuvoje buvo pradėta kurti bazė muzikos terapijos plėtrai kurortologijos srityje, tačiau ekonominės permainos, įvykusios nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, lėmė šios krypties nuosmukį. Kurortologijos, psichiatrijos, psichoterapijos srityse dirbę muzikos terapijos taikytojai nebuvo profesionaliai pasirengę muzikos terapeuto darbui.
Nepriklausomoje Lietuvoje humanistinės tendencijos socialinėje sferoje bei neįgaliųjų meninės integracijos idėjų įgyvendinimas pastaraisiais metais lėmė Ugdančiosios (didaktinės) muzikos terapijos užuomazgas, o intensyvus bendradarbiavimas su užsienio šalių muzikos terapeutais sąlygojo šiuolaikinės profesionaliosios muzikos terapijos pradmenų atsiradimą.
Įvertinus dabartinę situaciją, perspektyvoje Lietuvoje galima tikėtis didėjančio muzikos terapijos specialistų poreikio, kurio nepatenkins diplomuotų muzikos terapeutų parengimas užsienio šalyse.
Reikalinga bendra koncepcija, kuria remiantis galima būtų įteisinti muzikos terapijos paslaugą, muzikos terapeuto statusą bei muzikos terapijos specialistų rengimą Lietuvoje.
Literatūra
- Aleksienė V., Sutrikusio intelekto vaikų bendrųjų gebėjimų ugdymas: edukologijos daktaro disertacija. – Vilnius: VPU, 2001.
- Bruscia K., Improvisational models of music therapy. – Charles Thomas Publisher, 1987.
- Bunt L., Music therapy: an art beyond words. – London and New York: Routledge, 1996.
- Gudaitė G., Muzikos terapijos galimybės. Respublikinio mokslinio praktinio seminaro „Estetoterapija ir sanogenezė“ medžiaga. – Vilnius, 1988.
- Jurgutytė A., Meška V. Psichosomatinių sindromų ir funkcinių centrinės nervų sistemos sutrikimų muzikos terapija. – Vilnius, 1983.
- Jurgutytė A. A., Muzykalnaja terapija, kak metod psichoemocionalnoj korekcii (rusų kalba). Vilnius, 1987.
- Kačiušytė – Skramtai L., 5-7 m. mikčiojančių vaikų ugdymo optimizavimas muzikine veikla: edukologijos daktaro disertacija. – Vilnius: VPU, 2002.
- Lassahn R., Pedagogikos įvadas. – Vilnius: Margi raštai, 1999.
- Nordoff P., Robbins C., Creative music therapy. – New York: Harper and Row Publishers, 1977.
- Piličiauskas A., Neįgaliųjų meninė socializacija: situacija, galimybės ir perspektyva// „Viltis“, Nr.2., 1997.
- Piličiauskas A., Muzikos pažinimas. – Vilnius, 1998.
- Ruud E., Music therapy: improvisation, communication and culture. – Barcelona Publishers, 1998.
- Stige B., Culture – Centered Music Therapy. – Barcelona Publishers, 2002.
- Šinkūnienė J., Cerebrinio paralyžiaus vaikų neverbalinio komunikavimo ugdymas muzikine veikla: edukologijos daktaro disertacija.- Vinius: VPU, 2001.
- Vilkelienė A., Integruotas muzikinis ugdymas neįgaliųjų vaikų socializacijos procese: edukologijos daktaro disertacija.- Vilnius: VPU, 2000.
