Zita Abramavičiūtė 

Netoliese tekantis Merkys, linguojantys medžiai ir pievos bei čionykščių kasdienybės atspindžiai. Kaimiška troba, žydintis kiemas, kviečiantis prisėsti prie nenudailinto stalo. Padūmavusi archajiška pirtelė – su žemomis lubomis, su belangėmis sienomis, prisigėrusiomis beržų ir kadugių aromato, su girgždančiomis durimis. Visa tai pripildyta gaivalingo gamtos skambėjimo…

Užėjus į trobą akį traukia galiniame kambaryje ant grindų suguldyti muzikiniai instrumentai. Kol kas nebylūs, vieniši, alsuojantys ore tvyrančia ramybe, kurią karts nuo karto perskrodžia jaudinančios laukimo akimirkos…

Vakarėjant pasigirsta šurmulys. Kambaryje susiburia grupelė žmonių. Atmosfera tampa kiek chaotiška, stokojanti harmonijos ir vienijančių gijų. Joje nežinomybės jausmo sukeltas nerimastingumas, gilus, spontaniškas atokvėpis, siekiant susikoncentruoti į save ir atsiriboti nuo galvoje tebesiblaškančių rūpesčių, persipina su tarpusavio pašnekesiais ar kitais pavieniais ir padrikais garsais…

Neužilgo visi susėda ratu. Sukurtoje erdvėje, simbolizuojančioje bendrumą ir saugumą, susikaupimo tylą suardo vienas po kito išnyrantys instrumentų garsai. Sklinda jie tai susijungdami, tai išsiskirdami, tarytum ausdami muzikinį voratinklį, apgaubiantį visus, dalyvaujančius šiame muzikiniame vyksme. Muzikiniame vyksme, nukreiptame link savosios esmės paieškų, link gelmės, kurioje skleidžiasi tikroji prigimtis…

Šios trumpos impresijos gimė po vieno birželio savaitgalio, praleisto Puvočių kaime, esančiame Dzūkijos regioniniame parke. Grupė Lietuvos muzikos terapijos asociacijos narių atvyko čia dalyvauti grupinėje muzikinėje psichoterapijoje, kurią vedė viešnia iš Šveicarijos, muzikos terapeutė, psichodramos specialistė – Heidi Fausch. Tokie patyriminiai seminarai yra organizuojami siekiant sudaryti galimybes mūsų šalies specialistams, užsiimantiems muzikos terapijos veikla, sukaupti reikiamą asmeninės individualios ar grupinės muzikos terapijos patirtį, kuri yra būtina, norint įgyti muzikos terapeuto kvalifikaciją.

Seminaro dalyviai

Seminare dalyvavo skirtingą patirtį muzikos terapijos srityje turintys asociacijos nariai. Dalis jų, muzikos terapijos studijas baigę užsienio universitetuose, savo profesinę veiklą plėtoja Lietuvoje. Jurgita Žebrauskaitė – Taločkienė dirba prieš keletą metų įsteigtame Menų terapijos centre Vilniuje, specializuojasi neonatalinėje muzikos terapijoje bei muzikos terapijoje ankstyvojoje intervencijoje. Vilmantė Aleksienė šiuo metu tyrinėja menų terapijos taikymo ypatumus ir galimybes sveikatos, ugdymosi ar socializacijos problemų turinčių asmenų grupėms, užsiima muzikos terapijos edukacijos veikla ir atstovauja mūsų šalį Europos muzikos terapijos kongregacijoje. Ji yra vienintelė specialistė Lietuvos muzikos terapijos bendruomenėje, kuri gali suteikti gyvybiškai svarbias supervizijos paslaugas. Antai Diana Dainytė, muzikos terapijos studijas, kaip ir Jurgita ir Vilmantė, baigusi Sogn og Fjordane universitetiniame koledže Norvegijoje, muzikos terapiją praktikuoja Klaipėdoje.

Kiti seminaro dalyviai muzikos terapijos studijų nėra baigę. Nepaisant to, tvirtai tikėdami muzikos terapijos poveikiu, integruoja ją į savo veiklą. Asociacijos pirmininkė, Loreta Kačiušytė – Skramtai, Menų terapijos centro specialistė, užsiima privačia ugdomąja ir terapine veikla – veda užsiėmimus normalios raidos, kalbos ir komunikacijos bei kitus sutrikimus (autizmas, hiperaktyvumas, elgesio problemos) turintiems vaikams. Snieguolė Dikčiūtė intensyviai dirba socialinėje srityje. Lietuvos žmonių su negalia asociacijos narė rengia meninius – socialinius projektus, Menų terapijos centre veda muzikos kūrybos ir saviraiškos užsiėmimus. Margarita Šimkienė dirba muzikos mokytoja specialiame darželyje ir Vilniaus specialiojo ugdymo centre Aidas. Antai likusiųjų, Rasos Jautakytės, Zitos Abramavičiūtės, Nerdingos Letulės, Erikos Vilimaitės, ryšiai su muzikos terapija tarpsta ne tiek praktiniame, kiek teoriniame lygmenyje.

Dalyvių refleksijos

Dalyvių išgyvenimai šioje muzikinėje psichoterapijoje, turbūt, buvo skirtingi (juk skirtinga yra ne tik kiekvieno patirtis muzikos terapijoje, bet ir asmeninio gyvenimo istorijos). Jais grupė dalijosi seminaro refleksijų metu. Įdomu buvo stebėti, kaip tįsta instrumentų, simbolizuojančių asmenines įžvalgas, patirtas įvairių šios muzikinės psichoterapijos akimirkų metu, eilė. It daugiastygis instrumentas, kurio kiekviena styga skleidžia unikalų, tikrą ir nesuklastotą, paties instrumento prigimtyje užkoduotą, garsą…

Štai keletas minčių, kurias keli grupės nariai užrašė ant popieriaus lapo jau grįžus namo, žvelgdami į tai iš tam tikros laiko perspektyvos: „džiugu, kad neformalioje aplinkoje ir neformaliu būdu, padedant Heidi ir muzikai sugebėjome stabtelti ir įsigilinti į asmenines nuotaikas, atsiverti ir pasikalbėti apie kiekvienam iš mūsų svarbius dalykus. Šis susitikimas sustiprino mus kaip organizaciją, kaip bendruomenę. Manau, kad tokie „dvasiniai apsivalymai“ mums yra labai reikalingi.“ (Loreta)

„Muzikos psichoterapijos seminaras man buvo labai naudingas. Įgyjau praktinių ir teorinių žinių. Tai mane itin sudomino, sujaudino ir šis įspūdis turbūt išliks ilgam… Seminaro programa buvo turininga, jos įgyvendinimas – sklandus. Nustebino atsivežtų instrumentų gausa ir įvairovė: atlikdama užduotis, komunikuodama galėjau nevaržomai pasirinkti instrumentą, kuris konkrečioje situacijoje man atrodė tinkamiausias. Esu dėkinga mieloms kolegėms už nuoširdumą ir draugystę, už vertėjavimo pagalbą. Ši išvyka mano protui ir kūnui buvo tikra atgaiva.“ (Margarita)

„Tokiame savęs patyrimo muzikos terapijoje seminare dalyvavau pirmą kartą. Važiavau į jį vedina smalsumo, noro atrasti kažką naujo. Tai, kad seminaras vyko nuošalioje vietovėje, gražioje gamtoje, manau, kiekvienam tapo puikia galimybe ištrūkti iš kasdienės rutinos sūkurio. Susitikimo metu asmeniškai patyriau milžinišką muzikos galią prasiskverbti į giliausius žmogiškosios būties klodus. Jutau, kaip mezgasi, plėtojasi tarpusavio ryšiai, kaip auga bendrumo, vienybės pojūtis. Mielų akimirkų suteikė ir vėlyvi vakariniai pašnekesiai ar kiti išskirtinai dzūkiškojo gyvenimo momentai.“ (Zita)

2009, vasara

OLYMPUS DIGITAL CAMERA