Diana Dainytė-Uribe 2013
“Kai karai baigdavosi, išlydžius ginklus, iš jų buvo liedinami gongai. Panašią mintį šiandien skleidžia ir “gongų tėvu” pramintas Donas Conreuxas, mokantis ne tik jais groti, bet ir skleidžiantis pasaulio Taikos sodų idėją, kurios centrinis elementas yra Gongas”, – sakė klaipėdietė Diana Dainytė-Uribe, save vadinanti žaidėja garsais. Įsimylėjusi neįprastus, vibraciją skleidžiančius muzikos instrumentus ir juos pasitelkdama, moteris moko žmones atrasti save ir pažinti beribį muzikos istorijos žavesį.
Kodėl jums reikėjo Saulės gongo, kokia jo paskirtis, kilmės šalis?
Apie Saulės gongą aš jau seniai svajojau. Iki šiol daug dėmesio skyriau jų mažiesiems broliams – skambantiems (dainuojantiems) dubenims. Turėjau ir vieną nelabai didelį Mėnulio gongą, o dabar jau turiu ir didįjį brolį. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad gongai atsirado Mesopotamijoje prieš 4 tūkstantmečius, kiti – kad buvo jau prieš 6 tūkstantmečius. Kai tik atsirado tauresnių metalo lydinių, tada pradėjo ir gongus lieti Kinijoje, kitose Rytų šalyse. Jie buvo taikomi įvairiausioms dvasinėms praktikoms: juos naudojo ir senovės mistikai, ir vienuolynuose, ir mirties baimei įveikti.
Man tas gongas yra pasidalijimas džiaugsmu, tai toks instrumentas, kad jo neįsigyji tik sau, o daliniesi su kitais. Gongas pas mane atkeliavo per Kalėdas, kai įvyksta saulės sugrįžimas, visi pasisukame į šviesą, gongas tik sustiprino tą jausmą, ir manau, kad per saulėgrįžą ar kitas šventes jis skambės ypatingai.
O kokia gongų istorija vėlesniais laikais?
Romantizmo laikais, XIX a., jie pateko ir į didžiuosius simfoninius orkestrus, galingais dūžiais suskambėdami dramatiškoje koncerto kulminacijoje. Gongų yra visokių spektrų ir diapazonų, manasis yra pagamintas Vokietijos firmoje “Paiste”, kuri nuo seno daro įvairiausius mušamuosius muzikos instrumentus. Firma gamina ir planetinius gongus, kurių hercų dažnis atitinka tam tikras planetas. Galima “Youtube” paklausyti NASA darytus įrašus. Kosminiai palydovai skriedami surenka įvairius duomenis apie planetos radiacinį foną, įvairių dalelių, praskrendančių pro šalį, judėjimą, ir paskui juos mechanizmai konvertuoja į žmogaus klausai prieinamą dažnį, ir tuomet galima pasiklausyti, kaip skamba viena ar kita planeta. Maniškis yra suderintas Saulės dažniu pagal atitinkamus hercus.
Jūs baigėte muzikos istorijos studijas anuometėje Konservatorijoje. Ką apie jūsų “nukrypimą” sako jūsų buvęs dėstytojas muzikologas Viktoras Gerulaitis?
Kai pasakiau, jog norėčiau rašyti diplominį darbą apie muzikos terapiją, jis pasakė, kad tai labai įdomu, bet jis man niekuo negalės padėti. Vienu metu buvau įpuolus į krizę, ką ten man toliau rašyti, bet dėstytojas palaikė, atsirado medžiagos, nuvažiavau į Lenkiją jos ieškoti. Muzikos istorijos žinios visą laiką padeda – ar tai būtų šamanizmo laikai, kai muzika naudota gydymo tikslais, ar antikos – su Platono sferų harmonija. Jis jau tada suprato, kad planetos skleidžia muziką.
Kokių muzikos instrumentų, kuriais grojo mūsų protėviai, nebežinome?
Daugybė senųjų instrumentų yra universalūs, bendri pasaulio tautose: fleitos, mušamieji, styginiai – jie skiriasi nebent tuo, kad padaryti iš skirtingo medžio, bet jų rasi visur – Afrikoje, Amerikoje. Aš linkstu į tai, kas paprasčiausia, gryniausia. Gongo garsas – pirminis, pirmapradis, dar neturi daug kultūrinių sluoksnių, bet įsiklausydamas eini vis gilyn, ir vis randi ką nauja.
Bet jūs grojate viskuo – pliauskomis, šukomis, akmenukais… Vadinate save žaidėja garsais.
Taip, muzikos terapeuto instrumentai į lagaminėlį netelpa, bet jais galiu groti ne tik aš, o ir kiekvienas, atėjęs į užsiėmimą. Svarbiausia – įsiklausyti ir girdėti, bendraujame ne žodžiais, bet muzikos garsais.
Žmogaus balsas man išvis yra stebuklas, bet kuris iš mūsų turi šį instrumentą, ir užsiėmimų metu turiu metodų ir patarimų, kaip jį išlaisvinti. Aš sakau, kad mokau ne dainuoti, bet skambėti. Nėra aiškių muzikinių estetinių tikslų, kad visi susidainuotume, nes dainuoti namaža dalis žmonių bijo, – mes ieškome artimiausio žmogui garso, nes kiekvieno jų ritmas yra mūsų kvėpavimo ritmas, parenkame garso aukštumą, kuris geriausiai rezonuoja su kūnu. Ir didelis džiaugsmas, kai žmogus su kompleksais susitvarko. Raktiniai užsiėmimų žodžiai yra intuityvumas ir kūrybiškumas, kai grupėje žmogaus balsas pradeda atsiverti.
Klaipėdiečiai kalbėjo apie ypatingą jūsų iniciatyva vykstantį renginį.
Vasario 14-ąją, Pasaulinę gydymo garsu ir Valentino dieną, pakviečiu miestiečius suskambėti. Šiais metais renginį mieste organizuosime jau 3 kartą, aš jį be galo branginu, nes ateina daug žmonių su gražiausia intencija palinkėti meilės savo planetai Žemei. Iš širdies gelmių gimęs garsas mus vienija, sujungia, ir sklinda, keliauja per pasaulį, nes visą dieną įvairiose planetos dalyse žmonės dainuoja savo širdies garsą, tardami paprasčiausią balsę “a”. Nuoširdaus palinkėjimo sušildytas gyvas garsas visada kitoks, jis pripildo grupę ir, atrodo, apgaubia planetą. Labai geras jausmas, kai žinai, kad skamba tūkstančiai žmonių, atsidėkodami savo žemelei. Šią dieną aš lauksiu visų – jaunų porų, ir šeimų su vaikais, vienišių, ir tada visi jausimės esą viena.
Esu numačiusi nuolat daryti užsiėmimus su skambančiais dubenimis ir gongu, kad kuo daugiau žmonių galėtų prisijungti.
Ar po to, kai žmogus išsibarsto po tuos įvairius garsus, jis geriau suvokia klasikinę tradicinę muziką?
Jokio prieštaravimo nematau, nes šie garsai, ar tai būtų gongas, ar dubenys, veda į savęs suvokimą, ir jie skirti bendravimui su savo aukštesniuoju “aš” bei jo pažinimui. Ir sykiu padeda pailsėti nuo savo “ego”, bendrauti su savo intuityviaisiais klodais. Jie nuima stresą, padeda save atrasti, įsiklausyti, veda į tylą ir ramybę. Nėra netgi konflikto su žmogaus įsitikinimais, dvasinėmis praktikomis, gali būti ateistas ar krikščionis. Ir visi puikiausiai jaučiasi, klausydamiesi garsų, kurie yra universalūs, ir atveria dvasios erdves. Tuos tibetietiškus arba skambančius dubenis dabar naudoja ne tik Rytuose, bet ir vakariečiai pastebi jų terapinį poveikį, ir atvirai, džiugiai reaguoja – kaip vaikai. Ir nereikia lankyti kokių nors grupių, kur mokomasi atsiverti. Jie subalansuoja kūno ir dvasios pojūčius, mažina depresiją, pyktį, atskirties ir vienišumo jausmus, įvairias baimes. Tie neįprasti instrumentai praplečia mūsų ribas ir galimybes praktiškai ir kultūriniu požiūriu, nes įgyjame daug žinių apie kitų šalių, epochų tradicijas.
Dar ketinote papasakoti apie gongų “tėvą”.
Buvo toks filosofas, mistikas, muzikologas, kompozitorius Dane Rudhyaras, parašęs knygų apie muziką, ir vis sakė, jog gongas – ne vieno smūgio instrumentas, o duodantis nepaprastai platų spektrą, ir su jo skleidžiamais obertonais galima daryti neįtikimus dalykus. Šis žmogus jau miręs, bet yra jo pasekėjas Donas Conreuxas, lankęsis ir Lietuvoje, jis taip pat valandų valandas gali kalbėti apie gongo galimybes – nenuobodaus, bet įvairialypio, spalvingo. Ir apie elgesio su juo ypatybes, kuris turi būti pagarbus, kai esi tarpininkas tarp to instrumento ir klausytojų. Kartais mes grupėje muzikuodami pridedame ir žmogaus balsą, ir tekstus, ir atsiranda rezonansas, keičiasi melodijos, visa yra labai gyva. Aišku, yra technikų, kurių išmoksti ir lavini.
Kas toliau? Kokiais instrumentais norėtumėte papildyti savo kolekciją?
Instrumentų yra daug, bet nenoriu išsibarstyti, nors būna tokia pagunda. Sąmoningai nenoriu klausytojų nei savęs perkrauti įspūdžiais, ir gongas yra toks gilus, begalinės potencijos instrumentas, tad norisi ne gausos, bet – gylio. Gonge slypi milžiniška galia, bet jis taip pat palydi į ypatingą tylą.
Ivonos Žiemytės interviu su Diana Dainytė-Uribe publikuotas “Vakarų eksprese” 2013-01-03.
