Muzikos ir šokio terapija – galimybė atsiskleisti autistiškiems vaikams. Muzika tampa tarpininke, padedančia užmegzti tarpusavio ryšį, atsiverti ir išsakyti savo poreikius. Kaip gydyti ne vaistais, o menu, kaip atrasti raktą į autisto vaiko širdį, pasakoja muzikos terapijos ir šokio-judesio terapijos specialistė Solveiga Zvicevičienė.
Kraštietė
Šiandien minima Pasaulinė autizmo supratimo diena, kurios tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į autizmą, paskatinti ankstyvą diagnostiką bei pagalbą.
Vilniaus edukologijos universiteto ir Muzikos ir teatro akdemijos lektorė, Lietuvos muzikos terapijos, šokio ir judesio terapijos asociacijos narė, knygos „Lietuvių etnochoreografija autistiškiems vaikams: ugdymo ir terapijos aspektai“ bendraautorė S. Zvicevičienė Šiaulių universitete vykusioje meno terapijos konferencijoje skaitė paskaitą apie muzikavimą su autistišku vaiku.
Ventoje, Akmenės rajone augusi mokslininkė džiaugėsi, jog turi galimybę žiniomis pasidalyti su kraštiečiais.
Kam taikoma menų terapija?
Tikslingai naudojant meno formas ir kūrybiškumo procesą, menų terapija puoselėja sveikatą, skatina bendravimą ir saviraišką. Didėja asmens pasitikėjimas savimi, skatinama jo adaptacija visuomenėje.
Menų terapija gali būti skiriama dėl emocinių ar elgesio problemų, vystymosi ar komunikacijos sutrikimų, fizinės ar intelekto negalios, socialinės atskirties, mokymosi sunkumų, įvairių kitų biosocialinių sveikatos problemų. Ji taikoma ne tik sveikatos įstaigose, bet ir ugdymo bei socialines paslaugas teikiančiose institucijose.
Nėra universalios metodikos
Augindami autistišką vaiką tėveliai ieško įvairiausios pagalbos: išbando žirgų, delfinų, meno terapijas ir kitas. Kokius metodus jūs taikote menų terapijos centre vykstančiuose užsiėmimuose?
Autizmas – įvairiapusis raidos sutrikimas, ypač komunikacinių gebėjimų. Jis įvardijamas kaip nespecifinis sindromas, kuris pasireiškia labai įvairiomis formomis ir skirtingu išreikštumo laipsniu.
Šiems ypatingiems vaikams visame pasaulyje sukuriama nemažai ugdymo metodikų, dėl kurių efektyvumo nuolat diskutuojama. Manoma, jog nėra vienos universalios metodikos visiems autizmo atvejams.
Bet kuriuo atveju, autizmas yra iššūkis ugdymui, nes jam užtikrinti būtinas žmogiškasis ryšys, bendravimas, bendradarbiavimas. Jeigu mes kaip panacėją taikysime, pavyzdžiui, tik delfinų terapiją, kaip gi jis išmoks komunikuoti su žmogumi?
Optimalu, kai metodas parenkamas individualiai. Svarbu atsižvelgti į kiekvieno vaiko sutrikimo pobūdį, vaiko amžių bei individualiuosius gebėjimus ir sunkumus. Taip pat į ugdymo bei terapijos tikslus ir paties vaiko meninius prioritetus – muzika, šokis, drama ar kita.
Kuo skiriasi muzikos naudojimas terapijoje nuo naudojimo kitiems tikslams?
Muzika – viena iš meninio pažinimo formų, supanti žmogų nuo pirmųjų gyvenimo metų. Ji svarbi vaikų raidai. Taikant muziką darbe su specialiųjų poreikių vaikais tikslas – ne muzikinis ugdymas ir rezultatas.
Terapijoje svarbiausia kurti situacijas, kuriose vaikas visateisiškai ir su malonumu dalyvautų ir džiaugtųsi, o specialistas naudoja psichologines įžvalgas bei muziką kaip priemonę.
Muzikos terapija grindžiama suvokimu, jog kiekvienas žmogus yra muzikali asmenybė ir reaguoja į muziką, geba kurti muzikinius ryšius. Ne išimtis ir autizmo spekto sutrikimą turintys vaikai.
Muzika yra tarpininkė, vedanti į dialogą, o kartais ir viso darbo pagrindas.
Muzika artima vaikui
Kaip vyksta užsiėmimai?
Siekiant tarpusavio kontakto užuomazgų tarp specialisto ir vaiko svarbus naujas ryšys, nes autistiški vaikai labai dažnai prisirišę prie savo artimųjų. Išnaudojama kiekviena vaikui aktuali situacija „čia ir dabar“, kai galima santykius užauginti, jog vėliau būtų sprendžiami numatyti ugdomieji ar terapiniai tikslai.
Sesijos metu pasitelkiamos įvairios metodikos ir technikos bei vaikui artima muzikinė raiška. Pavyzdžiui, būgnai, dainelės ar kita. Repertuaras – vaikui aktualus ir mėgiamas. Sesijos metu vyksta pasikeitimas intonacijomis ir paprastais garsais, ritminiais piešiniais, melodiniais motyvais, dinamika, tempu.
Muzikiniu atspindėjimu siekiama atkreipti vaiko dėmesį improvizuojant instrumentu ar balsu, imituojant besikeičiančius vaiko judesius ir išraiškas.
Visas užduotis šiems ypatingiems vaikams reikia pateikti glaustai, suprantamai, visada atsižvelgti į individualius vaiko poreikius.
Svarbu neperkrauti autistiškų vaikų nauja informacija, nes tai gali iššaukti regresą – netinkamą elgesį. Reikia nepamiršti pagirti, paskatinti vaiką, taip keliant jo pasitikėjimą savimi.
Užsiėmimo pabaigoje sesija aptariama su tėveliais. Individualiuose užsiėmimuose jie dažniausiai nedalyvauja, o juos pamato stebėdami vaizdo įrašus. Užsiėmimai, gavus tėvų leidimą, yra filmuojami.
Esate etnomuzikologijos specialistė. Ar etninė muzika ir šokiai labiau tinkami specialiųjų poreikių turintiems vaikams?
Terapijai labiausiai tinka ta muzika, kuri yra vaikui, o ne specialistui, priimtiniausia. Pavyzdžiui, jei namuose klausomasi klasikinės muzikos – pirmasis raktas, kuriuo specialistas mėgins atrakinti duris į bendravimo pasaulį, ir bus klasikinė muzika. Jei jis nuo mažų dienų girdėjo lopšines, komunikacijai pasitarnaus liaudies muzika.
Liaudies kultūra yra per amžius kurtų, tobulintų vertybių visuma. Joje naturaliai integruota kraštui būdinga bendravimo tradicija, pedagoginė sistema. Savo tautos folkloras susieja, suartina vaikus su protėviais, jis lengvai suprantamas ir įsimenamas – susijęs su ankstyvąja patirtimi. Tai vertinga medžiaga ir sveikiems, ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams.
Menų terapijos centre lietuvių liaudies muziką, dainą, šokius, žaidimus taikau kartu su muzikos terapijos, šokio ir judesio, dramos terapijos metodais. Būdama ir specialiąja pedagoge žaidybiškai įpinu ir korekciją.
Muzika skatina bendravimą
Kokie pokyčiai pastebimi po užsiėmimų?
Vaikų galimybės lavėti priklauso nuo daug faktorių, tačiau kiekvienas pagal savo galimybes gali lipti laiptelis po laiptelio aukštyn. Tam reikia įdėti nemažai žinių, darbo, kantrybės, meilės ir noro padėti, ieškant tinkamo rakto. Kartais paieškos užtrunka ilgiau, o kartais reikia nedaug, jog pamatytum pirmuosius rezultatus. Tai labai motyvuoja eiti pirmyn.
Pacituosiu vienos mamos išsakytus žodžius pasibaigus sesijai, kurioje pagrindinis tikslas buvo dviejų autistiškų berniukų bendravimas: „Negaliu patikėti – prieš tai juk negalėjo būti vienas su kitu vienoje patalpoje, o dabar ne tik būna, bet ir mezga pokalbį – tai juk stebuklas…“
Darbas su raidos sutrikimą turinčiais vaikais – sudėtingas. Ką jums pačiai duoda ši patirtis?
Gyvenimas suteikia begalę progų pasirūpinti šalia esančiais: paguosti nuliūdusį, padrąsinti prislėgtą arba nors kiek palengvinti neįgaliųjų vaikų dalią. Susidūrusi su tokiomis pat problemomis, išmokau dar labiau suprasti kito, o ne tik savo skausmą, nesmerkti nusivylusių, o stengtis pagelbėti tuo, kuo galiu, kaip esu gyvenimo išmokyta.
Mano pagalbos planas dar menkas. Šešti metai savanoriškai konsultuoju tėvus, turinčius vaikų su įvairiomis negaliomis. Parengiau metodiką, kurią galima praktiškai naudoti ugdymo ir terapijos procesuose.
Šiuo metu darau mokslinį tyrimą, kuriame tyriau autizmą turinčius vaikus ir taikiau naujai sukurtą individualiems užsiėmimams skirtą metodiką. Tai augina mane kaip mokslininkę ir kaip asmenybę.
Reikšmingiausia man – besikeičiantys vaikų gyvenimai. Esu dėkinga Dievui už nušluostytas ašaras, plačiai atvertas širdies duris ir galimybę prisidėti prie šio darbo.
Simonos Putžaitės interviu su Solveiga Zvicevičiene publikuotas “Šiaulių krašte” 2013-04-02. Šiaulių Krašto logotipas: Giedriaus Baranausko nuotr.